Dar gerokai prieð Velykø ðventes skaitytojus pasieksiantis naujas „Artumos“ numeris Prisikëlimo ðlovæ byloja auksu tviskanèiu virðeliu su Dievo Avinëliu centre – visai maþu ir paradoksiðkai paprastu, kuriam jau tuoj tuoj bus skirta didþioji þmonijos iðgelbëjimo misija. Tasai Avinëlis, kurá Kauno arkikatedros liturginiø reikmenø puoðyboje surado þurnalo dailininkë Silvija Knezekytë, puikiai iliustruoja á Velykas skaitytojus palydinèià vieno pirmøjø Baþnyèios Tëvø ðv. vyskupo Melitono Sardieèio homilijà. Visa tai redakcija skiria kaip velykinæ dovanà savo skaitytojams, linkëdama tikrai palaimingo Velykø laukimo ir jø iðsipildymo.

Vos tik po jø, jau per Atvelyká, ðvæsime popieþiø Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacijà. Tebus tikras dþiaugsmas skaitytojui pasimëgauti straipsniu apie kiek maþiau mums paþástamà Jonà XXIII ir jo gerumo „þiedelius“: tai ðis popieþius ne tik pradëjo Vatikano II Susirinkimà, bet sakë, kad popieþiumi gali tapti kiekvienas, jei juo tapo netgi jis; tai jis „kanonizavo“ gerumà, ir netyèia, kaip jam ið dangaus turbût atrodo, ir pats bus kanonizuotas – uþ visai rimtai siekto gerumo dvasingumà.

Taèiau didþioji balandþio „Artumos“ dalis skiriama IV Dekalogo ásakymui. Kaip reikiant ásibëgëjant Šeimos metams, pats metas kalbëti, kaip ðeima, tëvø ir vaikø ryðiai atitinka paties Dievo numatytàjà pagarbos pirmenybæ.

Þurnale primenama, jog tai ne tik Dievo mintis, bet ir Jo paties ásipareigojimas (juk pagarba tëvams yra ilgo ir laimingo gyvenimo paþadas); atrandamas ir Jëzaus mokymo apie IV ásakymà gilumas: paakinimas atleisti ir... paleisti savo tëvus, kad per tai atrastume kai kà amþinesnio – Dievo meilæ. Argi ne dël to tëvai ir nusipelno didþiausios pagarbos?

Kitas klausimas – o kiek mes, ypaè vaikai, esam ar bûsim pajëgûs su pagarba pasilenkti prie jau nieko nebegalinèio savo artimo? Pasak visad ðiltai „Artumai“ raðanèio tëvo Antano Saulaièio SJ, pasilenkti prie to, kuriam „ið ðeimos, bendruomenës, þmonijos liko tik <...> kambarëlis, netgi tik <...> lovytë“? Kad pagarbos tëvams stokojame, raðo redaktorë Vanda Ibianska, teigdama, kad nedaug prisimenanti tokios besàlygiðkos meilës atvejø. Betgi graþiausi jos prisiminti ir papasakoti labai ákvepia!

Pagarba tëvams pagal IV ásakymà „priðaukë“ ir kità ypaè ðiandienos aktualijà – tai tëvø pagarbà vaikams primenant, kokia svarbi ji vaiko savivertei, ir perspëjant mananèius, jog vaikai savaime gerbs tëvus ir kitus suaugusiuosius, jei patys nebus gerbiami.

Su pagarba neiðvengiamai susijæ klusnumo, autoriteto klausimai balandþio tekstuose paþeria netikëtø gaiviø atsakymø: autoritetas – tai juk pagalba þmogui tikrai augti, ir ko vertas þmogaus gyvenimas, jei jis gali nusilenkti vien savajam ego?
Þurnale patariama, kaip tapti tikru autoritetu vaikams – tai ir tëvø meilës (ne valdþios!) uþduotis, ir kûryba, „kurios apstus gyvenimas ðeimoje“. Šiuo atþvilgiu ádomi Vaidos Spangelevièiûtës-Kneiþienës publikacija apie kunigø tëvus ir motinas, kurie nepritaria arba nuolankiai priima savo vaikø ðiems laikams beveik herojiðkus apsisprendimus.

Kaip pagarbiai ir pats Dievas priima þmogaus pastangas, pribloðkiamai atvirai dalijasi sutuoktiniai Dalë ir Benas Ulevièiai. Akivaizdu: ðeima ne vien kriziø, sunkumø, bet tikra Vieðpaties stebuklø vieta, jei tik joje labiausiai norima, kad „kitas“ – ne „að“ – bûtø laimingas.

Ne tokiu optimizmu dvelkia publikacija apie ðaltàjá karà prieð santuokà inicijuojant Seime Lygiø galimybiø ástatymo pakeitimà. Laisvos visuomenës institutas entuziastingai ir argumentuotai ragina atiduoti „balsà uþ gyvybæ“, kad Seimas irgi pagaliau taptø gyvybës ðalininku, ástatymu apgindamas jà dar negimusià.

Paskutiniai þurnalo puslapiai buria á graþià bendrystæ kvietimu á nacionalinæ Šeimø ðventæ Kaune geguþës 15 d. ir Carito velykinæ akcijà solidariai paremiant vargingiau gyvenanèias ðeimas. Taigi su pagarbia meile vieni kitiems „Áþiebkime viltá kartu!“

Dalë Gudþinskienë